Vyskupų Sinode apie šeimą Romoje taip pat dalyvauja dvylika broliškų delegatų iš kitų krikščioniškų Bažnyčių, konfesijų ir organizacijų. Į Sinodą atvyko ortodoksiškų Konstantinopolio, Maskvos patriarchato, Rumunijos, Serbijos, Albanijos, Egipto koptų, Antiochijossirų Bažnyčių ganytojai, taip pat Anglikonų Komunijos, Pasaulinės liuteronų federacijos, Pasaulinės metodistų tarybos, Kristaus mokinių Bažnyčios (JAV), Pasaulinės baptistų sąjungos, Pasaulinės Bažnyčių tarybos ir Pasaulinės evangelikų sąjungos atstovai. Jie neturi balsavimo teisės, tačiau turi balso teisę pasisakyti įvairiais momentais.
Sinode pasisakė ir metropolitas Hilarionas, Maskvos patriarchato, skaičiumi didžiausios ortodoksų Bažnyčios delegatas, einantis Išorinių santykių departamento vadovo pareigas. Spalio 21 dieną jį trumpam asmeniškam vizitui šv. Mortos namuose priėmė popiežius Pranciškus.
Mūsų pasaulyje, be poilsio ir sukrečiančiame, žmogaus asmeniui reikia tvirto ir nepajudinamo pamato, ant kurio jis galėtų pasiilsėti ir su pasitikėjimu statyti savo gyvenimą. Tuo pat metu sekuliari visuomenė, siekianti pirmiausia patenkinti individulius poreikius, yra nepajėgi žmogaus asmeniui suteikti aiškią moralinę kryptį. Tradicinių vertybių krizė, kuria stebime vartotojiškoje visuomenėje, veda prie prieštaravimo tarp įvairių troškimų, apimant ir tuos, kurie priklauso šeimos sričiai. Tokiu būdu feminizmui motinystė yra kliūtis moters realizavimuisi tuo pat metu dažnai skelbiant, kad vaiko turėjimas yra teisė, siektina visais įmanomais būdais. Dažnai šeima yra vadinama asmenų sąjunga, kuri nepriklauso nuo lyties, manant, jog žmogaus asmuo gali „pasirinkti“ lytiškumą pagal savo skonį.
Antra vertus, kyla naujos problemos, kurios tiesiogiai paveikia tradicinės šeimos pamatus. Ginkluoti konfliktai šiuolaikiniame pasaulyje lėmė pabėgėlių egzodą iš karų gniaužte atsidūrusių teritorijų link labiau pasiturinčių šalių. Emigracija dažnai lemia šeimos ryšių nutrūkimą tuo pat metu sukurdama naują socialinę aplinką, kurioje kuriamos tarpetninės ir tarpreliginės asmenų sąjungos.
Šie iššūkiai ir pavojai yra bendri visoms krikščioniškoms Bažnyčioms, kurios ieško atsakymų, atsispirdamos nuo Kristaus joms patikėtos misijos – vesti žmoniją link išgelbėjimo, - tvirtino metropolitas Hilarionas. Deja, anot jo, dažnai tai tampa kvietimais „modernizuoti“ mūsų bažnytinį sąmoningumą, atmesti tariamai atsilikusią doktriną apie šeimą. Tačiau niekad neturėtume pamiršti žodžių, kuriuos apaštalas Paulius skyrė Romos krikščionims: „nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula“ (Rm 12,2).
Pasak pranešėjo, krikščionys gali prarasti savo misiją ir šiame amžiuje būti „šviesa“ bei „druska“, kaip kad kai kurios protestantų bendruomenės, kurios skelbia su krikščionybe nebesuderinamus moralinius idealus. Hilarionas užsiminė apie švedų liuteronų vyskupę, lesbietę, kuri neseniai pasakė, kad sutiktų nuo bažnyčių nuimti kryžius: taip esą jos pasidarytų patrauklesnės kitų religijų žmonėms. Tokiais atvejais, pasak Maskvos patriarchato metropolito, matome „krikščionybės išdavimą“. Kai kurios Europos valstybės ir JAV, pasak jo, advokatauja politikoms, nepaisant protesto savo visuomenėse, kurios griauna pačią šeimos sąvoką; ne vien teisiškai prilygina homoseksualią sąjungą santuokai, bet ir kriminalizuoja tuos, kurie atsisako jas registruoti. Susidūrimas šiais klausimais lemia diskreditacijos ir melo kampaniją, nuo kurios daug kliūva ir katalikų Bažnyčiai, esančioje priešakinėse linijose ginant tradicines vertybes. Todėl drąsa ginant krikščioniškus įsitikinimus ir ištikimybę Bažnyčios tradicijai yra ypatingai reikalinga mūsų laikais. Reikia, savo kalbos pabaigoje sakė metropolitas Hilarionas, solidarumo tarp Bažnyčių ir geros valios žmonių, kad santuoka ir šeima būtų apginta per dialogo su teisine ir vykdomąja valdžia rėmuose, tarptautiniuose forumuose – Jungtinėse Tautose, Europos taryboje. Jis vylėsi, kad vienas iš Sinodo vaisių bus didesnis katalikų ir ortodoksų bendradarbiavimas šia kryptimi.
